Tai – trečioji Carloso Castanedos knyga. Joje autorius tęsia pasakojimą apie jakių genties indėno Chuano Matuso pamokas. Šį kartą knygą sudaro dvidešimt epizodų, kuriuose atskleidžiama kario ir medžiotojo – taip save vadina don Chuanas – pasaulėžiūra bei gyvenimo filosofija. Karys žino, kad jis – tik žmogus. Ir jis gailisi tik vieno dalyko – kad gyvenimas toks trumpas ir nepavyks sugriebti visų dalykų, kuriuos norėtųsi sugriebti. Bet jam tai ne skausmas, ne rūpestis, o tik apgailestavimas. Karys prisiima atsakomybę už visus savo veiksmus, net už patį menkiausią krustelėjimą. O paprastas žmogelis svarsto, dvejoja, trypčioja ir dėl visų nesėkmių kaltina kitus. Tai ketvirtoji Carloso Castanedos pasakojimų knyga. Jos puslapiuose autorius leidžiasi dar toliau į slėpiningą ir baugų magijos pasaulį. Paprastam žmogui ta kelionė prilygsta mirčiai. Todėl autorius, vadinamojo civilizuoto pasaulio atstovas, vadovaujamas savo mokytojo jakių genties indėno don Chuano Matuso, mokosi gyventi ir jausti kaip karys. „Esama dalykų, kurių karys pirmiau padaryti neįstengė, o dabar tai jau jo jėgoms. Tačiau pasikeitė ne dalykai. Pasikeitė kario savivoka. Jei nori būti karys, noro yra maža. Privalai be atvangos kovoti iki paskutinio atodūsio. Kariu niekas negimsta. Paprastu žmogeliu – irgi. Mes patys pasirenkame, kuo tapti. “